Iku variantų apžvalgos

Aukščio bitkoinų prekyba

Tuštumos, kur nėra nei erdvės, nei laiko? Niekas visatoje ir negali būti kažkokie "didingesni" už žmogų, ir tik visiškai puolęs, tuščias biologinis lukštas gali norėti išorinėje visatoje ieškoti ko nors didingesnio nei kitas, greta einantis dvasios brolis. Tame pasaulis ir yra nuostabus - kad jis labai paslankus ir nieks nieko nepastebi. Būtent tai ir yra tavo problemų priežastis. Aš nenoriu jų išgyventi, noriu būti juos išgyvenęs. Padėsiu atspėti ar jūs gyvenate sapne ar realybėje. Tai dvasinio pasaulio manifestacija: miestas Majapuras — šventų vardų vandenynas. O aš tada galvojau, kad tai rusai tokį ginklą turi ir taip pagalvojo mano tėvas kristaus aukščio bitkoinų prekyba tai toks jų lėktuvas, o kai papasakojau mokykloje, manęs įdėmiai atvyko išklausyti kristaus aukščio bitkoinų prekyba tai žmonės iš Vilniaus, bet tada buvau mažas ir nieko tokiems dalykams dėmesio neteikiau, maniau kad taip viskas ir turi būti. De'sant m. Juk tėvai niekuomet nesimuša su mažais vaikais, jie juos paprasčiausiai auklėja, nors kai kada tie auklėjimo metodai būna ir labai skausmingi Tai tiek. Skaitydamas tai, ką Julius rašo, ir girdėdamas, ką jis kalba, aš pradėjau matyti Bibliją kaip paveikslą, kur siužetas nieko bendro neturi su esme — paveiksle esančiu menu.

Norėdami nuspręsti, kuris iš šių valdiklių geriausiai jūsų formos šabloną, vadovaukitės toliau pateiktame sąraše: Sąrašo laukas Kelių žymėjimų sąrašo lauką, pvz. Vis dėlto su sąrašo lauku, vartotojai gali pasirinkti tik vieną elementą sąrašo. Kelių žymėjimų sąrašo lauką, pvz. Tačiau su išplečiamojo sąrašo laukus, sąrašo įrašai yra paslėpti, kol vartotojas spusteli valdiklį. Vartotojai gali pažymėti tik vieną elementą iš išplečiamojo sąrašo. Pasirinktinio įvedimo laukas Jei spustelėkite pasirinkimą, kad vartotojai galėtų įveskite spustelėkite pasirinkimą sąrašo įrašą arba iš anksto sąraše pasirinkite reikšmę, naudokite pasirinktinio įvedimo lauko vietoj keleto elementų pasirinkimo sąrašo lauko. Vartotojai gali pažymėti tik vieną elementą iš pasirinktinio įvedimo lauką. Parinkčių mygtukus Kelių žymėjimų sąrašo lauką, pvz. Skirtingai nei keleto elementų spustelėkite pasirinkimą sąrašo laukus, vartotojai gali pažymėti tik vieną parinktį parinkčių mygtukų grupė. Be to, su parinkčių mygtukus, vartotojai spustelėkite mažą apskritimo pasirinkti užuot spustelėję sąrašo lauko elementą.

Puslapio viršus Vartotojo patirtis Keleto elementų pasirinkimo sąrašo brokerių reitingavimo atidarymas, su vartotojams pasirinkti pažymėdami arba išvalydami žymės langelius formos lauke. Jei žymės langelių skaičius viršija valdiklio aukštį, slinkties juosta rodomas spustelėkite pasirinkimą dešinėje pusėje, kad vartotojai galėtų matyti likusių pasirinkimus. Galite kurti savo formos šabloną, kad vartotojas gali įvesti savo įrašą sąraše, jei reikia. Šiuo atveju žymės langelį su redagavimo laukas rodomas kaip paskutinį sąrašo elementą. Įveskite pasirinktinį reikšmę, vartotojai pažymėkite žymės langelį šalia lauko redaguoti ir įveskite savo įrašą srityje šalia žymės langelio. Tai galima, turite pasirinkti Keleto elementų pasirinkimo sąrašo lauko ypatybės dialogo lange pažymėkite žymės langelį leisti vartotojams įveskite pasirinktinės reikšmės įterpus kelių žymėjimų sąrašo lauką į formos šabloną.

Puslapio viršus Suderinamumo pastabos Kai kuriate programoje "InfoPath" formos šabloną, galite pasirinkti kurti su naršykle suderinamas formos šablonas. Kai kuriate su naršykle suderinamas formos šablonas, keleto elementų pasirinkimo sąrašo lauko valdikliai yra negalimos spustelėkite pasirinkimą srityje valdikliaines jie negali būti rodomi žiniatinklio naršyklėje. Puslapio viršus Spustelėkite pasirinkimą spustelėkite pasirinkimą pasirinkimo sąrašo lauko įterpimas Keleto elementų pasirinkimo sąrašo lauko įterpimas procedūrą gali šiek tiek skirtis, atsižvelgiant į tai, ar kuriate naują, tuščią formos šabloną ar formos šablono dizaino remiantis duomenų bazę arba kitą išorinį duomenų šaltinį.

Toliau spustelėkite pasirinkimą paveikslėlyje rodoma, kaip atrodo keleto elementų pasirinkimo sąrašo laukas, kai jis pasirenkamas dizaino režimu, prieš formos šablono dizaino įrankį turi rankiniu būdu įtraukti sąrašo lauko įrašai. Valdiklius gali susieti arba nesusieti. Kai valdiklis yra susietas, jis yra prijungtas prie lauko arba grupės, esančios duomenų šaltinyje, todėl į valdiklį įvesti duomenys įrašomi turimame formos. Kai valdiklis yra nesusietas, jis nėra prijungtas prie lauko arba grupės ir į valdiklį įvesti duomenys neįrašomi. Kai pasirenkate arba perkelkite žymeklį ties valdikliu, valdiklio viršutiniame dešiniajame kampe rodomas tekstas ir susiejimo piktograma. Spustelėkite pasirinkimą nurodoma grupė arba laukas, su kuriuo susietas valdiklis duomenų spustelėkite pasirinkimą. Piktograma nurodo, ar valdiklis tinkamai susietas su grupe arba lauku. Jei susiejimas yra teisingas, rodoma žalia piktograma.

Pirmajame name taip turbūt ir neteko užsiropšti pastogėn tik pamenu vos ne mistiškus suaugusiųjų dingimus ten, viršuje, nuo mažamečių dėl jų pačių saugumo budriai saugomomis kopėtėlėmiso antrasis, senelių iš tėvo pusės, buvo gerokai iššniukštinėtas. O kaipgi kitaip? Joje, dulkėtoje ir įkaitintoje vasarinės saulės, rausdavomės močiutės seserų kuparuose ir skryniose tarp visokio šlamšto pasitaikydavo dar nuo karo laikų užslėptų vokiškų degtukų rausvomis galvutėmis dėžučių, tų pačių laikų laikraščių ar kareiviškų maišų su įspaustais ereliais bei svastikomis. Į šį pirmąjį gyvenimo muziejų vesdavo tiesūs it styga laiptai, įrengti atskirame kambarėlyje. Jis buvo sunkus, sunkiai pakeliamas, pats užsiverdavo jo neprilaikant, atidaromas tam skirta brezentine kilpa viršuje. Primenantis partizanų bunkerio dureles. Ne tik savo formomis, bet ir simboline paskirtimi atskirti du suvokimo lygius. Tėvas lyg ir nelabai leisdavo laipioti tais laiptais. Turbūt dėl saugumo — ir neatsitiktinai, gerai pamenu, kaip jis pats šauniai slydo iš viršaus žemyn, skausmingai nusibalnodamas nugarą.

Turbūt tokia yra laiptų paskirtis — jais sunkiai ir ilgai kartais kopi kristaus aukščio bitkoinų prekyba, tačiau greitai ir su reikšmingomis pasekmėmis gali nusileisti žemyn, į pradinę padėtį. Simbolių ir simboliškumo aspektu pačios reikšmingiausios turbūt pasirodytų mokymo ir ugdymo ar šiuo metu verta investuoti į bitkoiną laiptinės ir laiptai. Gal todėl sovietinių laikų mokyklose egzistavęs nelabai šiais laikais ir prisimenamas budėtojų dežurnyj fenomenas irgi buvo labai aiškiai — iš galios pozicijų — susijęs su šiuo architektūriniu elementu. Priminsiu, kad kiekviena klasė pagal administracijos nurodytą grafiką turėdavo budėti — užsirišę ant kairės rankos raudonus raiščius pertraukų metu palaikyti tvarką ir drausmę kad niekas nešiukšlintų, nesėdėtų ant palangių ir nebėgiotų.

Kažkodėl prieš pamokas ir nesvarbu, kokia — priešpietinė ar popietinė — pamaina būtų budėtojai, išsirikiavę grandinėle, stovėdavo paradinių laiptų aikštelėje, taip pat šoninių laiptinių prieigose ir neleisdavo niekam eiti į koridorius, prie klasių ir kabinetų durų. Remiantis kažkokių mistinių higienos normų reikalavimais, visi turėdavo laukti pirmo aukšto fojė. Tai tikrai tartum simbolizavo kažkokius barjerus veržiantis link tegul ir ne aukštųjų, bet keistoms taisyklėms nepaklūstančių tikslų. Gal net ne link mokslo ir šviesos, o į savotišką laisvę psichoanalitinio pjūvio čia nesinorėtų rėžti…. Verždavomės pro budėtojus pavieniui arba organizuotai — būriais. Svarbiausia bent pirmu atveju būdavo apgauti budrumą ir užtvanką pralaužusios upės principu nepalikti tai mažajai Berlyno sienai jokių perspektyvų.

Iki tol dar reikėdavo užbėgti keliomis pakopomis viršun ir tik tuomet tekdavo sutikti pasipriešinimą. Pats procesas šiek tiek primindavo ir viduramžiškų pilių šturmą. Būdavo tiesiog smagu, apie gresiančias sankcijas niekas negalvodavo, o nelabai griežtos jos ir būdavo. Didžiausios bausmės turbūt sulaukė kažkuris nepamatytasis sienos griovėjas, kuris savo pergalės proga už budėtojų nugarų sugebėjo palikti šauniai suraitytą savųjų išmatų krūvelę….

Vilniaus dailės akademijoje, kurioje pradėjau studijuoti Lietuvai jau penkerius metus būnant laisva valstybe ir kurioje jokių raudonaraiščių ar žaliaraiščių nebuvo tačiau toks reiškinys kaip būdelėje prie durų sėdintis rūstus prižiūrėtojas egzistuoja iki šioltaip kristaus aukščio bitkoinų prekyba būta savitų, specifinių, atmintyje giliais randais įsirėžusių laiptų. Jų buvo, yra ir turbūt bus labai daug. Tokia ta akademijos karma! Būtent ši institucija kaip koks Fortūnos ratas primena tą M.

Escherio rebusą su kylančiais ir besileidžiančiais laiptais. O kur dar užkoduota senųjų Bernardinų vienuolyno rūmų architektūra! Tikrąja šio žodžio prasme esu čia pasiklydęs žinoma, būdamas pirmakursiu — fuksu. Nes laiptai akademijoje lyg kokios aortos išsišakoja į koridorius, šie — į kabinetais ir auditorijomis paverstas celes arba keistus akligatvius. Akademija — tai labirintas, o laiptai — jo jos jungiamoji grandis. Vieni įspūdingi laiptai iki šiol veda į rektoratą. Dabar, praėjus metams, manau, kad kažkokios paslaptingos jėgos sukūrė tą situaciją, kurios liudininku tapau: vienas už tuos laiptus atsakingas žmogus kopė viršun, rankas susikišęs į kostiuminių kelnių kišenes. Užsikabinęs už juodo akmens pakopos, nelaimėlis kniubo į juos pačiu nosies galiuku. Laimė, viskas baigėsi laimingai.

Kita vertus, praėjus laikui ir laiptais pakilus ir nulipus ne vienai studentų kartai, jie nebeatrodo tokie disonansiški kur kas jaukesnės, dažų ir valgyklos kvapais persismelkusios erdvės atžvilgiu. Kiti laiptai veda į dvi monumentaliosios ir molbertinės tapybos katedras. Deja, laikas parodė, kad tas Vilniuje besimokantis jaunimas nebuvo toks jau kultūringas. Bent jau N. Vilutytės kompozicija sulaukė Valkininkuose esančios savo sesers, sukurtos Algirdo Steponavičiaus ir Birutės Žilytės, likimo — tai yra sgrafitinių randų su ne visai padoriais, tačiau labai archetipiniais motyvais. Bet gal tokia vandališka pagunda sublimuotai vilioja ne vieną, palypėjusį bent keliomis laiptų pakopomis viršun? Neaišku, ką su ta freska padarė šį vienuolyno korpusą reokupavę pranciškonai… J. Špakauskaitės freska taip pat buvo giljotinuota sumažinta, apkarpyta architektūrinių rekonstrukcijų metu.

Kita vertus, turint omenyje, kad dėl sovietinio Dailės instituto neūkiškumo buvo gerokai išniekinti Bernardinų bažnyčia ir vienuolynas, galima pradėti galvoti, jog bent meno pasaulyje galioja anaiptol ne krikščioniški atlaidumo, o labiau hinduistinės karmos dėsniai. Vilnius — miestas, kuriame dabar gyvenu, — yra pilnas netikėčiausių laiptinių. Žinoma, nuo įvairiausių staigmenų šeimininkai šiais laikais apsisaugo spynomis ir telefonspynėmis.

Tačiau dėl jau daug seniau užsklęstų senamiesčio kiemų esu susikūręs iki šiol šimtu procentų pasitvirtinančią taisyklę, kristaus aukščio bitkoinų prekyba nėra nepasiekiamos erdvės, neįveikiamos tvirtovės ir nepatirtų edenų. Bet kurios durys su esančiais už jų laiptais ir laiptinėmis vieną dieną atsiveria ir įtraukia vidun. Jonų bažnyčios varpinės laiptai, paslaptingoji renesansinio Hozijaus namo Vokiečių gatvėje laiptinė, galop daugybė XIX amžiaus pabaigos—XX amžiaus pradžios gyvenamųjų pastatų istoristinių, eklektinių, secesinių laiptinių. Tik spėk dairytis ir rinktis! Kartkartėmis kopdamas buvusio Giršos Janovo daugiabučio nuomojamo namo projektuoto šiam pirkliui metais Konstantino Korojedovo ir pažymėto J. Basanavičiaus gatvės šešioliktuoju numeriu — prieš jį stovi Romualdo Kvinto berniukas su kaliošu laiptais galvoju, kad šioji laiptinė su savo vis dar mozaikinėmis grindimis aikštelėse, išlūžinėjusiais lieto ketaus turėklais, loginiai uzdaviniai 5 klasei aliejinių dažų sluoksniais sienose, drožinėtomis durimis arba jas pakeitusiais metaliniais, tariamą saugumą turinčiais teikti seifiniais-antkapiniais dangčiais, nuolat tvyrančia prieblanda ir jos nesugebančia išsklaidyti elektros spingsule ypač sodriai įkūnija laiptų ir laiptinių — architektūrinės detalės, padedančios užkopti ir nusileisti, — esmę.

Šioji yra ne kas kita, kaip prisiminimus sauganti ramybė…. Purvinos, tvankios, naktį vos juntama požemine vibracija žadinančios iš levandų sapno, o dieną išspjaunančios mane ir įvairiatautę minią vis kitoje miesto vietoje. Po kelionės praėjus keleriems metams, neatsimenu didesnės dalies muziejuose ir galerijose matytų paveikslų ir eksponatų, pasimiršo ir skrupulingai skaityta ar klausyta istorinė medžiaga. Bet atminty liko šviesa. Iš anksto internetu užsisakius bilietą į Gaudí Šventosios Šeimos baziliką, atstovėjus keletą eilių prie patikros punktų, jau viduje, anglakalbei gidei artikuliuota šnekta per ausines pasakojant apie šį unikalų katalonų architekto šedevrą, akim sekiojau merginą — tamsiaodę gražuolę, spėjant iš apdarų — iš Afrikos kraštų, vaikščiojančią ten lyg kokią egzotišką paukštę.

Dabar ryškiausiai pamenu tuos veik dieviškos šviesos pluoštus, įspįstančius pro spalvotus vitražus ir vaivorykštiniais pliūpsniais krentančius ant altoriaus; ir ant afrikietės prakaulaus raktikaulio, grikių medaus spalvos odos ir turkių vėrinio, keliais sluoksniais apjuosusio gerviškai ilgą kaklą. Barselonoje vakarais traukdavom į Ravalį — purviną, pilną naktinių klubų, kur siauruose praėjimuose tarp namų stoviniuodavo prostitutės, pro šalį lyg niekur nieko einant musulmonių būreliams įvairiaspalvių čadrų kokonuose. Čia pat — meno galerijos ir kino teatrai, viename jų kasdien originalo kalba buvo rodoma pasaulio kino klasika. Prie Šiuolaikinio meno muziejaus ant šviesaus marmuro sienelės sėdėdavo jaunimas — geltona pavakario šviesa atsispindėdavo poliarizuotuose juodaodžių akinių stikluose, išryškindavo tamsią lyg lava jų moterų šlaunų odą, šalimais kojom mataruodavo vietiniai studentai. Kažkas skaitydavo, kažkas bučiuodavosi, aplink važinėjant nutrūktgalviams su riedlentėmis ir per rankas tingiai keliaujant žolės suktinėms. Pačioje parodoje buvo eksponuojama kone viskas — nuo devyniolikto amžiaus erotinių kaligrafijų, tapybos iki šiuolaikinės skulptūros, instaliacijų ir pornografinių filmų. Stebėjau, kaip, pulsuojant tuksliai rausvam vienos iš instaliacijų apšvietimui, matyt, simbolizuojančiam orgazmo trūkčiojimus, prie nišoje kabančio Delvaux paveikslo priėjo dvi merginos, — jų siluetų projekcijos ryškiais šešėliais įsikomponavo meno kūriny tarp dviejų nuogų nimfų, stotyje amžinai pasmerktų laukti niekada neatvyksiančio traukinio.

Kadras, kurio nespėjau užfiksuoti fotoaparatu, toje niekada neegzistavusioje stotyje, išplėštoje raudonos šviesos spindulio, teliko mano atmintyje, iš kurios jį po dar keliasdešimt metų greičiausiai ištrins laikas. Seno turgaus paviljone saulės spinduliai blykčiojo ant ledo šipuliais nuklotų cinkuotų prekystalių ir dar niekur nematytų jūrų žuvų žvynuose, stabtelėjusi kurį laiką žiūrėjau į romiai besiilsinčias avelių galvas po du eurus keturiasdešimt už kilogramą. Senos katalonės derėjosi, reikliai apžiūrinėdamos kažkuo kraupią, lyg būtų kūdikių, triušių skerdieną, galvijų kepenis, tapybiškus kumpius, išpjovas ir lašinių luitus. Dvelkė šviežiu krauju, jūržolėm, aliejais, juose balzamuotų keliasdešimties rūšių alyvuogių aromatais, sušutusia sūrių lavoniena. Visa tai bus suvalgyta, užsigeriant vietiniu vynu, suvirškinta, dar vėliau pašalinta iš krūpčiojančių vidurių ir nutekinta miesto kloakomis, ten pat sutekės lietaus nuo miesto šaligatvių nuplautas šlapimas, skrepliai ir šunų išmatos, ant kurių vis paslysdavo žioplinėjantys turistai. Vos juntamą kanalizacijos smarsą nuo pakrantės dvelkiantis vėjas sumaišys su šviežių kruasanų, ką tik išplautų, ant namų fasadų ištemptų virvių iškabinėtų skalbinių ir žalios lapijos kvapais, tas aromatas įsigers į šnerves ir rūbus ir bus įsimintas kaip miesto kvapas, po kurio laiko juo dvelks ir nepriekaištingai švarūs ir išlyginti dviejų vokiečių turisčių marškiniai — stovėjusių prieš mane eilėje prie Picasso muziejaus ir kapota šnekta skaičiusių reklaminius lankstinukus.

Į senas miesto kapines vežė vienas iš miesto autobusų, prieš tai keletą stotelių reikėjo pavažiuoti metro. Mačiau, kaip kažkas, krutindamas lūpas, bandė skaityti kitakalbį tekstą, — gal ispanas, marokietis ar turistė prancūzė. Greit mesdavo tą reikalą, bandydavo skaityt mane — gal vokietę, rusę ar čekę. Aš irgi neskyriau jų rasių, tyrinėjau veidus, kūnus, odos spalvą, vyrus, vaikus, moteris, optiškai sustumtas jų figūras, plėšrias trumpas šlaunis ir sėdmenis, išsekdavau iš metro šachtos paskui jų gausybę ir nirdavau į kristaus aukščio bitkoinų prekyba šiltą miesto miglą, kur saulės šviesa buvo nuolat prislopinta virš didmiesčio tvyrančio smogo. Visų miestų kapinės panašios vienu — tyla. Panaši čia ir šviesa, saulei nyrant už horizonto, tarsi uždanga nusileidžianti aukštomis betono pilkumo kolumbariumų sienomis.

zvakides ir skelbimai (2 psl.) - patrol.lt

Praėjusių metų ruduo, kaip ir kiti laikotarpiai, man nesukėlė didelio entuziazmo ar dvasinio pakilimo — žinojau, kad dienos tik trumpės, o naktys dar ilgės, todėl ilgesingai laukiau, kada praeis žaižaruojančių fejerverkų vakarai, kada bus nupuoštos šventinės eglutės. Tada lyg šviesa tunelio gale ateis pavasario viltis. O dabar bandau sujungti į vieną daiktą dvi tamsiais lapkričio vakarais išgalvotas istorijas. V akare prie arbatos puodelio nagrinėjant labai rimto ir labai storo traktato skirsnį apie karo nusikaltėlius į kambarį įskrido įkyri rudeninė musė. Gal tai buvo labai seniai, o gal tai tik mano pramanas, bet musės susuktu laikraščiu neįveikiau. Ji, bjaurybė, skraidydama sudėtingomis trajektorijomis sugebėdavo nutūpti ant rankos su jai pragaištingu ginklu arba ant arbatos puodelio krašto. Galiausiai, kai nutariau į ją nekreipti dėmesio, įsidrąsino ir įlindo į patį puodelį. O tuomet žaibiškai uždengiau kultūriniu laikraščiu ir pateliūskavau puodelį su visu turiniu. Neskaitytas laikraštis sušlapo, ant stalo telkšojo arbatos klanas, o musė, lyg koks kepeniškas sveikuolis Baltijos bangose, įnirtingai taškėsi gėrime.

Čia, nutaręs visiems laikams užbaigti susidorojimo aktą, arbatą su muse išpyliau į klozetą ir nuleidau vandenį. Po kurio laiko žvilgtelėjęs pamačiau, kad musė kepurnėjasi toliau. Dar kartą nuleidau vandenį ir uždengiau dangčiu, o kitą rytą spėliojau, ar ji nuskendo, ar išlipo į krantą — šiuo atveju išsikepurnėjo iš klozeto. Panašiai būna ir su kai kuriomis žmogiškomis būtybėmis. Būdinga kai kuriems politikams ar tokiais save laikantiems gudručiams, susidirbusiems kitų akyse apgaulingos veiklos brūzgynuose, bet visados kitus kaltinantiems intrigomis ir persekiojimu, — iš savo prisidirbtų krūvelių išsikepurnėti jiems sekasi kur kas lengviau.

Kalbama, kad melagiai vengia žiūrėti oponentams į akis, bet tai jau pasenusios žinios, nes informacijos ir vadybos amžiuje apsimetėliai elgiasi būtent priešingai. Štai kaip musė iš barščių išgriebtas Seimo vengiu šį žodį net paminėti, nes tuomet jaučiuosi lyg viešoje vietoje orą pagadinęs kaimietis ar Vyriausybės narys vėl bando lipti aukštyn. Jo grynos ir nekaltos akys nukreiptos į galimą TV žiūrovą, į nepatogų klausimą neatsakoma niekaip, o kalbama kažkur į erdvę apie tik jam vienam žinomus savus nuopelnus, prisimenamas prieš paskutinį ledynmetį valstybės saugomame draustinyje oponento sumedžiotas mamutas. Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad ši savybė dvejetainis variantas katie pabrėžiant savus, paneigiant svetimus nuopelnus būdinga ne tik išrinktiesiems, bet ir daugumai mūsų. O į musę galima žiūrėti, kaip mėgsta kartoti daugelis kalbėtojų, nevienareikšmiškai. Visų pirma kaip į nemalonų ir šlykštų padarą, simbolizuojantį nešvarą, ir pačių bjauriausių ligų ieškotoją ir nešiotoją. Ne veltui žmonės sako: atsitūpė kaip musė ant šūdo. Antra vertus, galime tik gėrėtis musės gajumu ir gyvybingumu. Neprisimenu koks, bet didelis mokslavyris kalbėjo apie tai, kaip vienišą keliautoją tropikuose apspinta musių spiečiai ir anas prieš išleisdamas paskutinį kvapą gali gėrėtis, kaip jos ne tik skubinasi pasisotinti dar nesuirusiu kūnu, bet ir rūpinasi negimusiais musiukais — deda į pūliuojančias atradėjo žaizdas kiaušinėlius.

Kitas keliautojas kažkur už poliarinio rato gali stebėti, kaip ant jo pastirusio ir pamėlusio kūno šilčiausios dalies — nosies tupinti musė belaukdama būsimo patiekalo iš pasitenkinimo trina juodomis šeriuotomis kojelėmis. Apskritai musių bendruomeninis gyvenimas turi daug bendro su žmonių. Gal todėl jaunystėje mano kolega ir šiaip bendražygis Benas skyrė nemaža dėmesio joms stebėti ir studijuoti. Dirbome tuomet nemažoje gamykloje dailininkais apipavidalintojais. Tiems giliamintiškiems lozungams aštriai išgaląstais medicininiais skalpeliais pjaustydavome trafaretus. Benas buvo mano sutiktas geriausias galandimo specialistas ir sugebėdavo ankstyvo rudens saulėje beropojančią musę perpjauti išilgai. Tada su mokslininko analitiko smalsumu stebėdavo perpjautos musės kelią ratu ant popieriaus lapo. Taip jis atrado, kad pašalinus musės galvos kairiąją pusę ji suka pagal laikrodžio rodyklę ir atvirkščiai. Dabar, praėjus daugeliui metų, įgijus gyvenimiškos patirties, sakyčiau, kad kažkas panašaus demokratinėse visuomenėse vyko ir vyksta su partijų elektoratu — partinė orientacija priklauso nuo kažkurio smegenų pusrutulio nupudravimo.

Apie totalitarines visuomenes nekalbėsiu, nes jose pudruojami abu pusrutuliai. O šiaip abiem atvejais žmogus — musia! Lapkričio marazmai. Pasitaiko kripto žetonų patarimas investuoti, kuriems lotynų kalbos mokėjimas netrukdo vis tiek likti asilais. Miguel de Cervantes Saavedra. P raėjus Visiems šventiesiems ir Vėlinėms didieji važiavimai ir ėjimai pasibaigė ar bent sumažėjo investuokite į kriptovaliutų etf miško kapines gaubia švelnus rūkas. Iš toli pro pajuodusius medžių kamienus jos švyti chrizantemų baltumu ir ramybe. Vienur kitur pasilenkusios neryškios žmonių figūrėlės taisinėja perstatinėja dekoracijas — dar degančias, bet nesudegusias žvakes, gėlių puokštes. Atrodo, kad net gamta sustingus — tik medžių šakose cypčioja nedideli rudens paukšteliai. Prieš tai buvo dar ne kristaus aukščio bitkoinų prekyba prigijęs mūsuose Helovinas, kuriuo bando džiaugtis vaikai ir šiaip mažvaikiai.

Jie dar neperprato gyvenimo ir mirties prasmės, todėl gardžiuojasi ar bent apsimeta besidžiaugią mirties simbolika — kaukolėmis ir skeletais, vampyrais ir zombiais. Prekybininkai po sąlyginės ramybės pertraukos jau ruošiasi kitam, kalėdiniam, sprogimui su varpelių skambėjimu ir mirksinčiom šviesom švieselėm. Tai panašu į sukarikatūrintą žemiškojo ir amžinojo gyvenimo modelį, besibaigiantį šviesa. Šviesa ateis ir praeis, bet stebuklo nebus, nes po to vėl visus apgaubs pilkuma ir kasdienybės monotonija. Dabar laukdamas to šviesos pliūpsnio, kurį kiekvienas mato savomis akimis, kai net dienos primena vakarus, kai tamsaus dangaus fone dar tamsesni alksnių siluetai, nuo rudeninės depresijos kiekvienas ginasi ar jai pasiduoda savais būdais. Įspūdingų formų ir tikriausiai tiek pat įspūdingo svorio Stefanija didžiumą dienos, taip pat, manau, nakties praleidžia vieno kambario bendrabutiniame name pusiau gulomis įsitaisiusi kairiuoju šonu priešais televizorių, mirguliuojantį krepšinio rungtynes, indiškus serialus, žinias, pletkus pletkelius.

Tuo pačiu metu kaire pusiau sulenkta ranka darbuojasi išmaniuoju telefonu. Aš ilgais vakarais norėčiau skaityti ką nors lengvo, bet taip jau nutiko, kad kažkodėl vos ne prieš savo valią parsinešu plytų storio knygas apie Antrąjį pasaulinį karą. Anądien bibliotekoje darbuotojai pareiškiau, kad pageidaučiau smagios detektyvinės istorijos — tik ne amerikiečių autoriaus ir jokiu būdu ne moters rašytojos! Ir ką gi? Parsinešęs pamačiau, kad dar liūdniau — kanadiečių rašytojos, prisidengusios vyrišku pseudonimu. Nežinodamas, ką jis padarė žmonijos labui, pagalvotum, kad tai dar vienas psichas ir nieko daugiau, bet tu juk žinai… Pietų ar vakarienės jis kviesdavo savo sėbrus ir daug kalbėdavo pačiomis įvairiausiomis temomis: apie rasių klausimą, choreografiją, dirigavimą, ateities geležinkelius, architektūrą, archeologiją, kalnakasybą, kalbotyrą, tarmes, karybą, apie tai, kad senovės graikai iš tikro buvo germanai, kad Ukrainos milžiniškus plotus reikia užsėti dilgėlėmis, nes iš jų galima išgauti vertingesnius už medvilninius audinius, o daugiausia apie nekenčiamus žydus. Kiek suprantu, tai nebuvo pokalbiai, o begaliniai nuobodulį varantys monologai be teisės kitiems prasižioti iš baimės.

Pietūs, įsivaizduoju, vadinosi pietumis tik simboliškai, nes valgoma skysta sriuba, tik vieną kartą per savaitę patiekiamas mėsos ar žuvies patiekalas.

  1. Kas yra skaitmeninė parinktis prekybos kriptovaliuta patarimai kripto brokeris ag ciurichas
  2. Kaip užsidirbti pinigų nemokamai

Jis pats, taip pat reichsministras Himmleris nerūkė ir negėrė, todėl įsivaizduoju, kokie jie turėtų būti dabartiniam sveikatos apsaugos ministrui ir virtinei kepenių stiliaus sveikuolių pavyzdžiai. Ir kaip pavyzdį nurodė Miunchene vokiečių meno namuose vykusią parodą, į kristaus aukščio bitkoinų prekyba iš dvylikos tūkstančių paveikslų buvo atrinkta 1 iškilių meno kūrinių. Kilus neaiškumui, kuriai grupei priskirtini, siųsti į konclagerį, kur juos išmokys dirbti sąžiningai. Grįždamas į mūsų laikus ir erdvę, vadinamą Lietuva, mintiju, kad mūsų šiuolaikinių populistinių partijų ir partijukių gal judėjimų? Kitaip nei tikroji Eva, kurios teisės reikštis viešumoje buvo apribotos, mūsiškės lojalumu savo fiureriams veikiau primena Lenino bendražygę Krupskają. Pastarajam tokio tipo partijos lyderiui ne visai pasisekė: žygyje arkliai nekeičiami, bet jam teko keisti ne tokia seksualia, bet kūno apimtimi pilnesne bendražyge, kuri savo spalvingumu taip praturtino nuobodžius seimokratijos vaizdelius. Pasirodo, kad šio tipo veikėjai turi nemaža gerbėjų.

Susitikę su kaimynu kalbamės apie orą, žiemines padangas ar dar ką kita, tiktai ne apie Lietuvos šiandieną — viskas čia blogai, viską Landsbergis sugriovė. Tikrąją tiesą sužinoti galima tik per Rusijos televizijas ir jos publicistų skelbiamose žiniose. Sakau, kad mūsų tautai gero norintys fiureriukai netgi pretenzijų būti vadais neturi, nes jie tik už virvelių tampomi pajacai. Po šio pokalbio mums telieka kalbėti apie grybavimą. Grybauti šiais metais buvo galima ilgai iki lapkričio vidurio ir nenuobodžiai: miško plynėmis jų daugiau negu tikrųjų miškų — iškili asmenybė, gal net būsimas tautos vadas aiškino, kad tai tik į naudą miškams, atseit neleidžia plisti kenkėjams — o kaipgi, neliks miškų, neliks ir kenkėjų! O gal atsitiks stebuklas ir ras kokią apsižioplinusią žaliuokę! O dabar ant nuplikusių miško kopų oriai vaikštinėja pilkosios varnos, ieškodamos miško kirtėjų išmestų nuorūkų. Tokias varnas mačiau ir eidamas miglotu miesto parku. Tada sučežėjo, sulingavo tankiai suaugę krūmai ir išlindo JIS.

Rašau didžiosiomis raidėmis, nes tai įdomi ir keista asmenybė. Susitikdavau jį ir anksčiau ten, kur susitikimas būdavo neišvengiamas. Visados užvertęs galvą taip spoksodavo į akis, kad ėmiau sveikintis įsigydamas nežinomą draugą. Kalėdų ir laimingų Naujųjų ųjų metų. Kiti oficialių asmenų atsakymai neskamba taip mandagiai. Alytaus mieste — metais, senbuvė kriminalinė komunarų kekebistų, komunistų, mišrios lyties asmenų — nusikalstamos veiklos gauja, buvusi teista ne vieną kartą lageriu, buvę įvairios profesijos ir be visuomeninės veiklos mišrios lyties asmenys, susitarę nusikalstama stambi veiklos gauja naktį vykdė stambų nusikalstamą politinį kriminalinį veiklos darbą… metais, tame pačiame mieste, buvo tos pačios… dviejų nuodingų žudikių moteriškos lyties, ir vieno žudiko, vandalo vyriškio, žuvus prekybos savininkui, buvo turgavietės parduotuvės įvairių mišrios lyties asmenų grabiorų išgrabyta auksiniai juvelyriniai meno papuošalai.

Tai vyksta ne kažkuriuose tolimuose kraštuose, o čia pat, mano gimtajame mieste. Ir man net nenujaučiant vyksta pagal geriausias sąmokslo teorijas. Ką gi? Nenusileidžiu ir aš. Susiruošiau autobusu važiuoti į Kauną, turėjau kelias minutes, todėl dar išlipau. Jis mąsliu žvilgsniu lydėjo mane einantį stoties aikšte ir supratau, kad ši mintis jam nedavė ramybės visą kelią. O žinojimo priežastis labai paprasta — dar išvažiuodamas girdėjau, kaip į jį vardu kreipėsi stoties apsaugininkas. Tai va, lapkričio mėnuo ne tik pilkas, bet ir kupinas pačių įvairiausių nusikalbėjimų ir numarazmėjimų. Gaisro nuotraukos atrodė kaip feikaspavėluotas balandžio pirmosios pokštas.

Stogas degė atvira liepsna, žmoniją krėtė katarsis — taip prasidėjo Didžioji savaitė ir, o siaube, vadinamoji Kultūros diena. Kaip tik buvau pažiūrėjusi Ozono filmą, kuriame katedra rodoma dar iki teroro išpuolių, kol geriausias prekybos vaizdas bitkoinas nesergėjo kareiviai, — nepanaši į dabartinę, kurios apsauga — lyg oro uosto.

Man rodos, ji stovėjo prie lentos ir itin smulkiai dėstė įvykių peripetijas. Buvo gėda prisipažinti, kad irgi skaičiau tą knygą, bet istorijos ir architektūros detalių nesupratau, todėl praversdavau puslapius, sekiau tik meilės liniją. Tas romanas atrodė gan nuobodus, su daugybe nesuvokiamų realijų, kurias aiškinančios išnašos buvo knygos pabaigoje, ir aš tiesiog tingėjau jas tikrinti. Dar nebuvo interneto, todėl trylikametės jau būdavo įgalios perskaityti tokius romanus vargu ar šiandien jie priskiriami tai amžiaus grupei, gal kokiems šešiolikmečiams geriausiu atveju. Atsitiktinė literatūros mokytoja kiekvienais metais ateidavo naujos, stabilumo šioje pamokoje nebuvo laukėsi, tad stengiausi nesielgti bjauriai, nors aš jai savo meniniais polėkiais nuolat neįtikdavau.

Ji net netikėjo, kad iš tikrųjų perskaitau tas knygas, kurias aprašau užklasinio skaitymo sąsiuvinyje, bet aš ir nesinėriau iš kailio, kad tą įrodyčiau. Pamokose atsakinėjau įžūliai, rašinius rašiau netinkamai. Kai jos pilvas ėmė ryškėti, vengiau atsakinėti išvis — sakydavau, pamiršau, kad reikėjo atmintinai išmokti Maironio eilėraštį, nes dar būčiau deklamuodama ją sunervinusi. Iškart po Paryžiaus katedros gaisro bibliotekoje užsisakiau Hugo romaną — tų pačių metų leidimą, kurį skaičiau paauglystėje. Pradėjusi skaityti suvokiau, kad jis man toks pats nuobodus kaip ir kadaise — norisi praversti puslapius, aprašinėjančius sudėtingus klero santykius ir kapitelio akantus.

Prisiversdama vis vien skaičiau. Pavydėjau buvusiai klasės draugei kiek žinau, dabar ji gyvena Italijojesugebėjusiai susitelkti į geros literatūros vingrybes. Dar labiau pavydėjau šių laikų draugei, gebančiai išskaityti romano struktūroje architektūrą, — anot jos, ta knyga pati yra katedra, tik jau atvirkščiai. Šiek tiek žiūrėjau, tarsi iš reikalo — prisiversdavau pasidomėti popkultūra. Kiti meldė sveikatos, pinigų, pripažinimo, šlovės, meilės, o ji prašė kažko abstraktaus, nesavanaudiško. Tuo kristaus aukščio bitkoinų prekyba buvau įsitikinusi, kad irgi taip meldžiuosi, — niekada nekaulydavau Dievo nieko egoistinio. Vėliau mano maldos būdai keitėsi, pageidavimai smarkiai savanaudiškėjo. Paryžiaus katedroje lankiausi prieš trejus metus, nusiteikusi pamaldžiai ir dievobaimingai. Tvyrojo prietema, netgi tamsa, kurioje išryškėjo vitražai; tokioje religinius jausmus žadinančioje šventykloje dar pats Dievas gali išlįsti iš palėpės kaip koks Kvazimodas. Meldžiausi už gimsiančius vaikus, taigi, mano prašymas buvo neva kilnus, prašiau ne sau. Aš manau, kad jeigu poeto esmę būtų galima pažymėti skaičiumi dešimt, tai koks nors chemikas, ją analizuodamas ir skaidydamas, pasak Rable, rastų joje vieną dalį savanaudiškumo ir devynias — savimeilės. Gryna tiesa!

Ir kiek autoironijos romantizmo poetui. Kai išėjau iš šventyklos, ant vieno iš tiltų per Seną sutikau policijos sulaikytą savižudę. Ji žvelgė ramiomis, mirčiai abejingomis akimis, ir tą žvilgsnį taip pat priėmiau asmeniškai — gal nenušoko už mane, kol meldžiausi, gal aš irgi daug kartų nenušokau už ją. Devintoje klasėje jau suvokiau save kaip menininkę. Staiga tapo aišku, kad viską galiu nupiešti to niekada nepasakyčiau apie rašymą — kad galiu viską parašyti. Naktimis išslinkdavau į internato koridorių ir padegdavau popierių gniužulus prie balkono. Ilgame tamsiame koridoriuje ugnis atrodydavo kaip gėlė, ji buvo gyva, kildavo ūmai ir gana greitai užgesdavo. Linoleumas niekada neužsidegdavo, ir aš ramiai stebėdavau liepsną. Buvau įsitikinusi, kad dalyvauju savo pačios performanse, kuriam nereikėjo jokių žiūrovų ir kuris, kaip tikros menininkės gyvenime, niekuo nesiskiria nuo tikrovės. Paskui surinkdavau juodas draiskanas ir išmesdavau tualete. Vieną kartą mane sugavo naktinėlė, naktimis budinti pagyvenusi moteriškė, netikėtai išnirusi iš tamsos.

Tačiau degti laužus koridoriuje tapo nebesaugu ir todėl persikėliau į prausyklą. Gaisro galimybę tai slopino, mat plytelėmis klotos grindys amžinai būdavo drėgnos, pritaškytos, kartais net iš dalies patvinusios vandeniu. Tačiau ir prausykloje mane vienąkart sugavo, įskundė, kilo skandalas neva galėjau sukelti gaisrąsvarstė, mesti ar nemesti iš mokyklos. Man tai atrodė kvaila, nes juk mokykla — meno, o pedagogai nenusimano apie performansus. Neišmetė, bet iškvietė tėvus, vykdė idiotiškus pasiaiškinimų posėdžius, išrausė mano piešinius, rado tarp jų daug liepsnos eskizų, pradėjo stumdyti pas psichologus, rašė griežtus papeikimus kristaus aukščio bitkoinų prekyba pan.

Suaugusiuosius tėvus ir mokytojus laikiau mulkiais, per daug iš jų nesitikėjau, savimi ir toliau užsiiminėjau pati. Kaip buvusiai piromanei katedros gaisras, gėda sakyti, sukėlė kontroversiškų jausmų. Degė išties gražiai — daugybė žmonių tą palaikė paties Dangaus ženklu, verkė apsikabinę, reiškė emocijas socialiniuose tinkluose.

Kai kurie regėjo sutapimus, pranašiškus ženklus, tarsi patys būtų ir padegę gerai, kad nors neprisidavė policijai. Tai būna taip retai — kai žmonės, dažniausiai katastrofų akivaizdoje, pasijunta reikšmingi, gal net virtę kosminio įvykio priežastimi. Kiti piktinosi, kad kai kas nors baisaus nutinka ne gimtojoje Europoje, nebūna tokio sentimentalaus, savo įsikalbėtus jausmus apverkiančio ažiotažo. Ugnis atrodė gražiai — turint galvoje, kad dega ne šiaip koks Eifelio bokštas, o gigantiška viduramžių šventykla su visomis autentiškomis konstrukcijomis.

Demonai ir chimeros, keista, nesudegė. Sudegs tau jie. Visas pasaulis, sulaikęs kvėpavimą, stebėjo reginį. Tai bent Dievo Motinos performansas. Ši naktis kaip bažnyčia po gaisro. Joj šalta, nyku ir gūdu. Jeigu tai būtų įvykę prieš keliolika metų, būčiau labai susijaudinusi ir pirmiausia rašiusi emocingą žinutę tėvui.

  • Kaip atidaryti dvejetainių parinkčių tarpininkavimą kripto brokeris ag ciurichas kokia rizika trumpam investuoti į kriptografiją
  • Eurų eurų žvakidžių lentelė Pajamos internete 1 eurų per minutę
  • Todel daugelis pasirenka santuoka ir bėga nuo tevu-nes taip prekybos apimtimi 24 valandų kriptografija lengviau, mažiau draskymosi, mažiau visokiu irodinejimu, nereikia taikytis tik seksualiai nusisypsojai ir viskas.
  • Siulo darba klaipedoje

Kas geriau už jį besupras žuvusio paveldo tragediją?. Dabar mano širdyje tuščia, aš su niekuo netrokštu pasidalinti praradimo, o gal, tiksliau, atradimo jausmu. Tėvas, kad ir kaip graudu, nebereiškia Dievo instituto. Katedra tik pastatas, ji nėra verta žmogaus gyvybės. Šventybę palietusios nelaimės akivaizdoje reikėtų ne mechaniškai melstis, kaip moko vyskupai, o iš esmės atsiversti. Susivokti, kristaus aukščio bitkoinų prekyba gyvename pernelyg įsikibę į šventyklas, bet nematydami žmonių, gal ir pasaulio. Dievui juk seniai nebereikia tokių didelių namų, jis telpa guminėje valtyje. Skaitau kunigo Juliaus Sasnausko knygas, kalbuosi su juo ir padrikos mintys, kaip rudens lapai vėjyje, blaškosi mano galvoje. Tik jas galiu padrikai kalbėti ir rašyti. Dievulis, prikaltas prie kryžiaus, mano viduj verkia. Žiūri jis į žmones, kuriuos sukūrė, ir ašaros jam iš akių byra, ir kraujas iš jo žaizdos teka tiesiai į mano širdį. Vaikai esmes širdim jaučia. Būkite kaip vaikai, nes tokių yra dangaus karalystė. Paverčia Dievas senius vaikais, kad protas jų nusilptų, kad širdies balsą jie išgirstų ir dangaus karalystei būtų tinkami. Aš jau vyresnis už savo motiną ir tėvą. Baisu man. Mirti bijau. Labai man amžinybės norisi.

Dievo kraujas sumaišytas su gyvulio krauju. Ecce homo. Ėdantis ir pūvantis kūnas, kuriame amžinybė. Tokia Juliaus Sasnausko kraujomaiša, kuria man norisi tikėti. Kūnas, kurį Dievas padarė iš žemės, grįš į žemę, o gyvybės alsavimas, kurį Dievas įpūtė Adomui į nosį, siela arba sąmonė, — tai, ką Aurelijus Augustinas pavadino Dievo dalele žmoguje— žmogaus esmė galbūt yra amžina, kaip amžinas yra Dievas. Noriu tikėti, kad šie išvedžiojimai pagrįsti ne tik mano noru. Jeigu žmogus būtų tik kūnas, jam reiktų tik to, ko reikia kūnui. Kažkas turi būti žmogaus viduj, kam reikia grožio, meno ir mąstymo. Kas žmoguje myli savo artimą nekūniška meile? Kas žmoguje verkia, kai žmogus yra sotus, šiltas ir sveikas? Kodėl jie neranda vietos šioje žemėje, kodėl jie vis nepatenkinti arba pasauliu, arba savim? Nukariausiu visą pasaulį ir būsiu laimingas, galvojo Tamerlanas, o kai nukariavo, patikėjo, kad: visa tai tik migla ir vėjų vaikymasis. Laimingiausias buvau, kai ganiau kiaules, pasakė jis. Ir žiūri žmogus į dangų ir jo akyse skausmingas ilgesys. Dangus juk juoda tuštuma. Tai ko žmogus ilgisi? Tuštumos, kur nėra nei erdvės, nei laiko? Nebūties, iš kurios atėjo? Gal nebūti geriau negu būti? O gal žmogus ilgisi tikrojo gyvenimo, iš kurio buvo ištremtas? Gal žemė iš tikrųjų yra tremtis ir nėra žmogui laimės joje. Tik ilgesys. Prie kavos — Julius. Juodos kavos po du puodukus išgeriam. Kalbamės pusantros valandos. Skraido drugelis ne tam, kad kur nors nuskristų, bet tik tam, kad skristų.

Drugelis moka laimingas būti. Jam skristi, bet ne nuskristi gera. Laisvas jis nuo tikslo. Tokie mūsų su Julium kalbėjimai — be kelio, be takelio, be temos, kuri baigiasi ir nebėra apie ką kalbėti. Įdomu kalbėti su žmogum, kuriam įdomu klausytis. Įdomu kalbėti su žmogum, kuriam įdomu viskas. Pasaulis mano padarytas iš man nežinomų Kanto noumenų ir man toks patinka. Nežinodamas nieko, galiu kalbėti apie viską. Julius daugiau klauso, negu kalba. Ir jis girdi kitą žmogų. Nežinau, kas yra kitas žmogus, tik žinau, kas jis yra man, nežinau, ką kitas žmogus kalba, tik žinau, ką girdžiu. Kitas žmogus man yra mano patirtis.

Kaip ir visa kita. Kaip ir aš pats esu mano patirtis. Kažkas mano galvoje mane patiria. Pritariu taip manantiems. Julius rašo: … post illa verba. Įdomus pasidaro ne pasakymas, bet sakymas. Kas kalbama, pasidaro nesvarbu ir tai teikia žodžio laisvę — kalbėti tai, kas tą akimirką šauna į galvą. Dainuoju senas užstalės daineles, tik, kaip pasakė Julius, savu balsu. Lėkštas juokelis, žinoma. Norėjau ir pasakiau. Juliaus kraujomaiša kita. Svarbu žodžio laisvė šalia Juliaus. Bendravimo kultūra, mano galva, yra žmogaus gebėjimas būti tokiam, šalia kurio kitas žmogus yra laisvas. Laisvas reiškia laimingas. Tokia kultūra man yra nepriimtina. Užuot patyręs kramtymo, rijimo ir virškinimo palaimą, aš turiu įtemptai galvoti, kuria ranka paimti šakutę, o kuria peilį, kvailai šypsotis, juoktis iš to, kas nejuokinga, ir ryšėti idiotišką kaklaraištį. Mano brolis Kristupas įtaria, jog kaklaraištis yra tam, kad paslėptų kultūringų žmonių pilvus. Todėl ir valgau kaip kiaulė. Kiaulės yra geriausios valgytojos, todėl iš jų ir mokausi valgyti. Jų lygio dar nepasiekiau, bet stengiuosi. Pastangos irgi turi vertę. Jos tobulina žmogų. Valgau vienas, kad neerzinčiau kultūringų žmonių. Mano kultūra yra laisvė, kuri leidžia mano prigimčiai išsiskleisti ir pražysti nuostabia gėle.

Knygos, kurias skaitau, man yra reikšmingos tiek, kiek jos verčia mane mąstyti ir būti. Aš esu! Knygų išmintis tampa mano išmintim. Julius man yra įdomesnis už knygas. Knygos tik kalba, bet nesikalba. Kalbamės su Julium, lyg liptumėm į nedidelį ir nestatų kalnelį: ir vaizdai mums nauji atsiveria, ir nuo žemiškų rūpesčių pailsim. Aš jas viršelyje kitaip sudėliojau kripto maržos prekybos kursas padariau raudonas, nes Julius norėjo, kad jos būtų raudonos ir labiau tiktų knygos pavadinimui. Religija yra ne mano sritis, tikėjimo malonės aš nepatiriu. Dievas kartais ateina į mano protą, bet nėra Jo mano širdy. Aš esu pilnas puikybės, ieškantis laimės savyje. Kartais randu, bet labai retai.

Esu neviernas Tamošiuskuriam būtinai reikia įkišti pirštą, kad patikėtų, ir kai man pasiūlė dalyvauti Juliaus knygos pristatyme knygų mugėje, labai abejojau, ar esu tam tinkamas. Bet sutikau, nes pagalvojau, kad Julius tiems ir rašo, kurie labai abejoja, bet ne tiems, kurie labai žino. Juliaus knygas pusiau rimtai pavadinau antireliginėmis, nes apie Bibliją jis kalba kitaip, negu kunigams įprasta. Skaitydamas tai, ką Julius rašo, ir girdėdamas, ką jis kalba, aš pradėjau matyti Bibliją kaip paveikslą, kur siužetas nieko bendro neturi su esme — paveiksle esančiu menu. Koheletas sako žmonėms: jūs esate gyvuliai. Paskutinė kryžiuočių valstybės sostinė, po m. Žlugusio Jeruzalės, buvo Acre - kristaus aukščio bitkoinų prekyba, kurio griūtis siejama su kryžiuočių judėjimo Viduriniuose Rytuose pabaiga. Jis yra pusiasalyje, kuris uždaro Haifos įlanką iš šiaurės. Pats pirmasis miestas kaip užsidirbti pinigų kryžiuočių karaliui 2 buvo įkurtas bronzos amžiuje. Kaimas tuo pačiu pavadinimu taip pat minimas viduramžių kronikose. Daugybė archeologinių radinių, įskaitant įtvirtinimų liekanas, aptiktus kasinėjimų metu šiuolaikiniame Tel Akko, rodo, kad ši vieta buvo apgyvendinta nuo ikibiblinio laikų.

Pirmasis senovės akro paminėjimas buvo aptiktas XV amžiuje prieš Kristų Egipto faraonų laidojimo vietose. Ant molinių tablečių užrašytuose tekstuose Akrė minima tarp miestų, kuriuos užėmė Tutanchamonas III, kaip svarbų miestą šiaurinėje Izraelio pakrantėje. Šio vardo kilmė nenustatyta, tačiau jis aiškiai nėra semitiškas. Pirmą kartą šis žodis aptinkamas tarp asirų. Romėnai gilino ir išplėtė natūralią įlanką pietinėje miesto dalyje ir pastatė prieplauką, kuri padarė Ptolemyadą vienu reikšmingiausių uostų rytinėje Viduržemio jūros pakrantėje. Bizantijos laikotarpiu miestas tapo svarbiu kelių religijų centru, jame veikė krikščionių bendruomenė su savo vyskupu. Jis laikomas šventu miestu, nes pagal Naująjį Testamentą pats apaštalas Petras apsilankė pirmojoje čia esančioje krikščionių bendruomenėje.

Miestą užėmė musulmonai. IX amžiuje uostas buvo atkurtas ir Akra tapo svarbiausiu prekybos centru. Kryžiuočiai, įkūrę Jeruzalės karalystę, negalėjo gerai sugauti įtvirtintas miestas.